Torcqué gimė Roterdame (Olandija) 1941 m. liepos 2 d. Roterdame studijavo menus bei grafinį dizainą. Amsterdamo „Famous Artist School“ studijavo iliustraciją. Didelę kūrybinio kelio dalį gyveno ir tapė įvairiose Europos šalyse, vėliau ėmėsi grafinio dizaino ir iliustracijos.
Vis dėlto, gyvenimas jį paskatino vėl imtis teptuko. Autoriaus meilė tapybai atsiskleidžia jo darbuose, atliktuose naudojant įvairią techniką, ieškant vis kitokio stiliaus, kuris galėtų atspindėti jo dvasinę būseną bei jausmus.
Kai Torcqué tapo, vaizduotės ir kūrybos sukelti prieštaravimai tampa vidiniais konfliktais, verčiančiais pamiršti visą aplink egzistuojantį pasaulį.
Tapybos mylėtojas autoriaus tapybos darbuose gali įžvelgti dramą bei emocijas, Torcque yra poetas, savo mintis įprasminantis tapyboje, kuri kelia pasigėrėjimą bei neišvengiamai verčia susimąstyti.
Tapytojas Torcque
Torcque sako, kad šiais laikais bet kas gali tapyti, tačiau dažnai pritrūksta kūrybingumo.
Seniau menininkai laukė, kol juos kas nors pastebės, o šiais laikais nustebinti kažkuo nauju yra retenybė. Be to, kūrybingumo negalima išmokti. Jį turime arba ne.
Torcque – kovotojas, įsitikinęs, jog menininkas turi turėti tikslą ir dėl jo kovoti rizikuodamas bet kuo, kad įstengtu save išreikšti. Kitaip tariant, jis turi parodyti tai, koks jis yra. Kūrinys – tapytojo pasaulio atspindys. Todėl beveik visuose jo paveiksluose pasakojama apie tai, kas asmeniška:mintis, jausmus.
Taigi spalvos išreiškia tapytojo dvasinę būseną. Torcque save suvokia ne tik kaip menininką, bet ir kaip pasakojimų tapytoją, nes jo tapyboje atspindimi ir išreiškiami istorijų žodžiai.
Torcque savo darbuose atskleidžia savo meilę tapybai – jis naudoja visą paletę priemonių, ieškodamas naujų išraiškos būdų, kurie sujungtų jo dvasinę būseną ir idėjas. Būtent tada jo mintyse kyla karas tarp vaizduotės, kūrybingumo ir tikrovės, nes tapybos darbas niekada nebūna baigtas. Visada reikia būti kritiškam sau pačiam:
analizuoti, tobulinti, iš naujo pritaikyti.
Tapybos darbas atsispindi tapytojo asmenybę ir kinta pagal jo dvasines būsenas.
Tobulas kūrinys
Kartą Torcque gavo užsakymą sukurti tobulą kūrinį. Vieną dieną atėjo žmogus, kuris paprašė, kad dailininkas nutapytų tiesiog Tobulą kūrinį laisva tema.
Šis jam atsakė, kad prieš save mato tobulą kūrinį ir galėjo jo imtis. Po kelių dienų pranešė klientui, kad darbą jau baigė.
Žmogus atėjo susijaudinęs, o Torcque jį ramiai nuvedė prie paveikslo, kuris stovėjo ant molberto, uždengtas audeklu, ir laukė savo naujojo šeimininko. Klientas drebančiu balsu ir dar labiau susijaudinęs paprašė leisti pačiam jį atidengti.
Lėtai ir atsargiai pakėlęs medžiagą, jis pamatė baltą kaip sniegas drobę, kaip pridera pasirašyta tapytojo.
Kiekvienas tapytojas, nesvarbu, ar jis garsus, ankščiau ar vėliau pradeda kurti tobulą kūrinį ant baltos drobės, bet nesugeba prie jo priartėti, kad ir kaip stengiasi. Tad štai čia ir yra taip troškiamas tobulas kūrinys, nors mano parašas ir nėra toks tobulas.
Naujame dailininko Torcqué albume – neįprasta dailės ir poezijos sintezė
Click here to see book /Albumą pažiūrėti galite čia
Lietuvoje gyvenantis olandų kilmės dailininkas Torcqué pristato kūrybinę veiklą vainikuojantį albumą „Tylos aidas“. Jame, be 140 paties dailininko darbų, įtraukti skirtingų šalių – Olandijos, Pietų Afrikos bei Lietuvos – poetų eilėraščiai. Projekte dalyvavo penkiolika tekstų autorių.
Šešerius metus Lietuvos provincijoje gyvenančiam olandų kilmės dailininkui Torcqué įkvėpimo šaltinių netrūksta. Čia jis intensyviai tapo, rašo eilėraščius, satyrinės prozos tekstus. Septyniose šalies sostinėje ir Žemaitijoje surengtose parodose dailininkas jau eksponavo Lietuvoje sukurtų paveikslų ciklus. Neseniai 70-metį atšventusio Torcqué kūrybinę veiklą vainikavo jo kūrybos albumas „Tylos aidas“, kurį papildė penkiolikos poetų kūryba.
Albume atspindėta Torcqué kūryba nuo 1957-ųjų iki dabar. Į knygą dailininkas atrinko 140 darbų, sukurtų Olandijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Ispanijoje ir Lietuvoje. Juos papildė devynių olandų poetų: Coby Poelman Duisterwinkel, Dorien Henneman, Marius Vroegindeweij, Merle van Nool, Odette, Papagoose/John Koster, Pasquali/Niek Kalberg, Razdov ir Remco Ekkerts, penkių mažeikiškių: Astos Brazaitienės, Saros Poisson, Rimos Sadauskienės, Birutės Steponavičienės ir Vaclovo Navicko bei vieno Pietų Afrikos autoriaus Frank van den Ham-Msimang eilėraščiai originalo kalbomis bei paties Torcqué poetiniai tekstai ispanų kalba. Visi šie eilėraščiai – paveikslų pratęsimas, interpretacija arba nelyginant aidas, kurį su dailės kūriniais sieja tematika, atskiri motyvai, nuotaika.
„Įprasta, kad dailininkai iliustruoja rašytojų ir poetų knygas, o man norėjosi padaryti atvirkščiai – kad poetai savo eilėraščiais papildytų paveikslus“, – sakė dailininkas Torcqué.
Pastaruoju metu dailininkas gyvena Mažeikių rajone Gargždų kaime. Gretimame Žiogaičių kaime gimė, gyveno ir kūrė lietuvių literatūros istorijai gerai žinomas poetas, simbolistas Leonas Skabeika. Žiogaičių kaimo sodyboje įkvėpimo semiasi rašytoja Sara Poisson.
*****
Menas suartina žmones ir padaro pasaulį mažesnį. Tai dar kartą įrodė menininkas Arie C. Torcqué Zaanen, savo paveikslais jungiantis tris šalis. Gimęs 1941 m. Roterdame, Nyderlanduose jis studijavo grafinį dizainą ir iliustracijos meną, Ispanijoje atrado savo – dailininko – kelią, kol galiausiai atkeliavo į Lietuvą.
Ši knyga demonstruoja, kad ne tik paveikslais galima iliustruoti poeziją, tačiau ir atvirkščiai, eilėraščiai puikiai iliustruoja tapybą. Lietuvių, ispanų ir olandų poetai savo gimtąja kalba Torcqué paveikslams suteikia savotišką komentarą. Todėl paveikslai ir eilėraščiai ne konkuruoja tarpusavyje, norėdami gauti kuo daugiau dėmesio, o labai gražiai vienas kitą papildo, taip išreikšdami jungiančią meno jėgą.
Torcqué yra ne tik menininkas, bet ir didžiojo vaizduotės pasaulio ambasadorius. Poetiškais savo paveikslais jis nutrina aiškias ribas ir mes galime patekti į dar nepažintus plotus. Dailininkas parodo, kad menas pasaulį ne tik sumažina, tačiau ir praplečia jo ribas.
Linkiu malonių akimirkų su knyga! Joep Wijnands,
Nyderlandų Karalystės ambasadorius Lietuvos Respublikoje
****
Sakoma, jog iš visų meninės išraiškos formų poezijai yra sunkiausia peržengti sienas. Žinia tarsi slypi žodžio kiaute ir priklauso nuo kalbos ekspresyvumo ir muzikalumo, tad vargu ar įmanoma poeziją išversti į kitą kalbą neprarandant
išraiškos jėgos, o tai daro ją labiausiai pažeidžiamą ir neatsiejamai susijusią su ta kultūrine aplinka, kurioje gimė.
Ši ispanų – olandų dailininko Arie C. Torcqué knyga yra tarsi iššūkis, tarsi bandymas peržengti šią ribą. Savo kūrinių galia Torcqué tarsi nutiesia bendrą siužetinę liniją tarp eilėraščių, parašytų trimis itin skirtingomis kalbomis – ispanų, olandų ir lietuvių, ir tobulai išreiškia komunikacinę meno galią, paremtą visiems bendra jausmo ir fantazijos kalba.
Ši knyga kartu gali būti ir paties Torcqué gyvenimo kelio simbolis. Gimęs Nyderlandų Karalystėje, gyvenęs ir kūręs Ispanijoje, naują kontekstą savo veiklai jis surado Lietuvoje. Taip, kaip Torcqué paveiksluose nutiesiamas tiltas tarp šių trijų šalių, šioje knygoje poezija ir dailė sujungiamos lakioje autoriaus fantazijoje. Ši knyga – tai įrodymas, jog meno jėga ir žinia neturi sienų.
Manuel Hernández Gamallo
Ambasadoriaus pavaduotojas kultūros reikalams
Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje
*****
Nyderlandų Karalystės Ambasados padėka
Original text / Teksto originalas
Organizaciniam Tarptautinio meno festivalio „Mažeikiai 2011“ komitetui
Gerb. Mere, menininkai, koordinatoriai, mažeikiečiai ir svečiai, ponios ir ponai,
Dėkoju už galimybę kreiptis į jus 5-jo Tarptautinio meno festivalio „Mažeikiai 2011“ atidarymo proga. Apgailestauju, kad negaliu atvykti į šią atidarymo šventę , tačiau labai dėkoju už kvietimą į renginį, kuris tampa ryškiu akcentu jūsų miesto kultūriniame gyvenime.
Menas gali būti galingas įrankis, sujungiantis įvairių kultūrų žmones. Multikultūralizmas ir tolerancija tam, kas nepažįstama, yra sąvokos, kurios pastaraisiais metais Vakarų pasaulyje tampa labai aktualios, nes žmonės linkę susikoncentruoti į neigiamas to pasekmes. Vis dėlto, reikia matyti ir teigiamus dalykus. Skirtingų kultūrų jungtis moko mus tolerancijos, supratimo ir pagarbos vienas kitam.
Todėl tai didelė garbė, kad šios dienos šventė prasideda nuo dailininko ir poeto Torcque darbų. Gimęs Nyderlanduose, p. Torcque yra olandų tautybės. Tačiau jau būdamas subrendęs, persikėlė į Ispaniją, o pastaraisiais metais p. Torcque įkvėpimo semiasi Lietuvoje ir tęsia savo kūrybinius ieškojimus su dideliu entuziazmu. p. Torcque veikla paskatino įvairių šalių menininkus, kurių tarpe yra ir kolegos iš Lietuvos, aktyviai įsijungti į projektą. Tai ne tik pavyzdys, ko mes galime pasimokyti iš skirtingų šalių, bet ir puiki šiltos draugystės tarp Lietuvos ir Nyderlandų iliustracija. Draugystės, kuri atgimė lygiai prieš 20 metų, kada diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Nyderlandų buvo atkurti.
Norėčiau padėkoti p. Torcque, už atstovavimą (bent jau dalinį) Nyderlandų Karalystei čia, Žemaitijoje ir organizatoriams, kurie suteikė galimybę atidaryti šį festivalį. Visiems linkiu viso ko geriausio, malonaus renginio, didelės sėkmės ir įkvepiančių idėjų ateityje.
Pagarbiai,
Yaron Oppenheimer
Nyderlandų Karalystės Ambasados
Reikalų patikėtinis ad interim
Vilnius, 2011 m. rugsėjo 9 d.
*****
Drobė ir tekstas. Dvi lytys
Paveikslas ir poetinis tekstas – tarytum dvi tos pačios rūšies ir dvasios lytys. Veikiamos prigimtinės bendrystės ir viena kitos pažinimo traukos jos eina į susitikimą, nepaisant galimos nesėkmės. Jos rizikuoja. Pasitikėjimą joms kelia bendra jų prigimtis, ant kurios jos lyg ant pamato ketina sugretinti savo skirtingumus. Šis gretinimo įvykis yra gyvybės ir meilės įvykis. Skirtingumas apnuoginamas, ir galiausiai šoji nuogybė atskleidžia, kad pridengtuose skirtingumuose buvo slaptų jungčių vietų. Todėl mano pagarba – socialumui, tikėjimui, drąsai, ištiestai rankai, siekiančiai prisiliesti prie skirtybės, atverti ją ir pažinti.
Mano pagarba įsidrąsinusiai rankai ir skirtybei, kuri gali likti nesuprasta ir nublokšta atgal į savo uždarybės ir tariamą užbaigtumo tobulumą. Mano pagarba Torcqué paveikslui, kuris rizikuoja atsiverti tekstui šiame keistame erotiniame veiksme.
Kur vyksta minėtasai veiksmas? Veikiama Dievo, sutvėrimo, moters ir vyro, bet sykiu – ir Babelio, nesusikalbėjimo, vienatvės ir Apokalipsės zonose. Paveikslai čia – lyg į Pasaulio vandenyną sviedžiami akmenukai, nubanguojantys skirtingų kalbų poetiniais tekstais. Mūsų, šio raibuliavimo stebėtojų, padėtis žinoma: mūsų akis ne visuomet suspėja, mintis slidinėja, klumpa ir neretai prasmenga sąmonės gelmėse – kartais šis spontaniškas, nevalingas veiksmas primena įstabų šokį. Vis dėlto savęs nesuvokianti ir nuo savęs pasislėpti nepajėgianti pasąmonė fiksuoja grožio ir prasmės savybę likti nesugaunamais, patvirtina pasaulio savybę iki galo mums neatsiskleisti, išlikti nepažiniu – dėl to trokštamu, kurstančiu gyvenimo geismą.
Paveikslus, dailininko sukurtus reginius lydintys skirtingomis kalbomis parašyti tekstai – lyg daiktai ar ženklai, kurie suprantami ne kiekvienam skaitytojui. Eilėraštis nesuprantama kalba dėl to gali būti kur kas panašesnis į miglotą grafinį vaizdą nei tekstą ir tapti atkakliu skirtybės neprieinamumo, pasaulio padalijimo, Babelio ženklu. Ir šitai ne mažiau organiška Torcqué pasirinktų veiksmo zonų dvasiai.
Dailininko drobė ir eilėraštis – lyg Torcqué paveikslų vyras ir moteris, kurie susikibę rankomis ar atsukę nugaras nesusikalbėjimo akimirką, tačiau siejami to paties susikalbėjimo ir meilės lūkesčio, tos pačios vienišystės, kuria kvėpuoja. Jie siejami nuo šio vyro ir moters nepriklausomo vėjo, kuris ta pačia kryptimi sušiaušia jų plaukus ir jų mintis, neregimo vėjo, kuris suraukšlėja jų odą.
Bet kuriame santykyje kuriama nauja realybė, mezgasi kokie nors vaisiai – net jei šiame santykyje mes sužinome apie savo ribotumą bei kito, kitokybės nepažinumą. Bet kuris santykis žada mums atverti naujus pasaulius ir žaizdas. Vienu metu mums žadama abipusė meilė, meilė be atsako arba tai, kas atvirkščia meilei.
Vis dėlto mumyse įdiegta programa, kuri mus verčia žengti kitokybės pusėn ir mes nuolat einame šios kitokybės pasitikti – drąsiai ar drebėdami iš baimės, šypsodamiesi arba su ašaromis akyse. Torcqué, regis, žengia su pilnu įvairiausių išgyvenimų lagaminu: galėtume jame rasti gausą arba nerimastingus prieštaravimus. Ir jo kvietimą sukurti tekstus jo paveikslų temomis suprantu kaip rizikingą meilės kvietimą, kuriam sunku atsispirti.
Į albumą, kuris sumanytas kaip paveikslo ir teksto santykių rūmai, man regis, perkelta esminė Torcqué kūrybos dvasia. Būdingas šios dvasios bruožas, mano galva – rizikingas nesterilumas, kuris tuo pat metu reiškia ir pasitikėjimą aplinkos malone bei šiluma. Šalia paveikslo dailininkas prisileidžia tekstą, kuris nelyginant susitepęs paveikslo turiniu, išdrįstantis pasirodyti ne visiškai savarankiškas, gimęs ne iš nieko ar paties Dievo, o išaugęs paveikslo dirvoje. Lygiai taip paveikslas tarytum atsisako pasirodyti grynu pavidalu, išlikti nepriklausomu pasauliu, atsižada būti užbaigtu, nebereikalingu santykio
ar gretinimo. Tapybos kūrinys atsisako būti abejingas žiūrovui ir stebinčiojo tekstui, tuo pat metu atsisakydamas būti steriliu kūriniu.
Šis įstabus iki galo neperprantamas įvykis – Torcqué albumas – man primena pasaulio modelį, gyvuoja nelyginant sudėtinė pasaulio metafora.
Sara Poisson,
rašytoja
*****
Pirmasis susitikimas su Torcqué kūryba gali būti tiek pat gluminantis, kiek ir džiugus. Čia visko daug: asociacijų, simbolių, emocinės ir intelektualios savo pačių bei kūrėjo patirties. Nuolatinis dejà vu – štai, kas lydi žvelgiančius į šio
autoriaus darbus. Negali nesutikti su tais, kurie Torcqué drobes vadina poezija. Tik kiekvienas žodis šiuose vaizdinių posmuose skamba skirtingomis kalbomis, laikmečiais ir vietomis: Ispanija, Italija, Olandija, renesansas, siurrealizmas,
Rembrandtas, Van Goghas…
Tai vaizdinių alchemija, kuriama vienumoje, atokiai, sugeriant visa, kas buvo ir dar gali būti patirta. Tačiau apkaltinti autorių pernelyg lakia fantazija ar atitrūkimu nuo realybės taip pat nekyla ranka. Juk čia viskas tikra, išgyventa jo paties.
Galiausia – tiesiog žmogiška. Kūrėjas be galo atviras savo žiūrovams – sapniškais, tačiau kartu pažįstamais vaizdais ir simboliais pasakoja savo paties istoriją. Vis dėlto Žemaitijoje, Purvėnuose, įsikūrusio internacionalinės kūrybos atstovu save laikančio autoriaus darbuose esama paradokso: savo drobėmis skatinantis kitų kūrybą, pats Torcqué sakosi įkvėpimu netikįs. Tikįs tik vienu – nuoširdžiu ir sunkiu darbu. Tad nieko keista, kad bene tiksliausias terminas, apibūdinantis autoriaus kūrybą, yra jo paties pavartotas
“realus siurrealizmas”.
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė
dailėtyrininkė
